„Aukuro” gimnazijos moksleivių dovana aštuntokams – miuziklas „Gyvenimas tęsiasi”
Sausio 12 dieną „Smeltės” progimnazijos aštuntų klasių moksleiviai turėjo unikalią galimybę pažiūrėti „Aukuro” gimnazijos moksleivių miuziklą „Gyvenimas tęsiasi”. Į spektaklį vyko net 66 aštuntokai. Išvykos tikslas, kartu su gimnazistais pagerbti tuos, kurie žuvo, kad šiandien būtume laisvi.
Išėjo tėvelis į mišką
Meninė kompozicija pradėta liaudies dainos motyvu „Išėjo tėvelis į mišką”. Muzikinis spektaklis pasakojo įdomią istoriją, kėlė retorinius klausimus: kodėl meilei tenka nuolat remti pečius su blogiu? Kaip išlaukti meilės, kuri nuo apšaudymų slepiasi apkasuose? Kaip mylėti tą, kuriam draugai užmerkia akis? Ką reiškia būti vaiku, kai suaugę nepajėgia išbūti? Šviesa, muzika, garsas, vaizdas ir prasmingi tekstai suteikė šiai dienai ypatingo sakralumo, o džiugiausia buvo tai, kad nuo scenos aštuntokams mojo ir buvę „Smeltės” progimnazijos mokiniai, dabar jau gimnazistai.
Laukia apsisprendimas
Aštuntokų šiemet laukia rimtas apsisprendimas, teks žengti lemiamą žingsnį į ateities karjeros pasaulį. Jie turės pasirinkti, kur mokytis – gimnazijoje, ar profesinėje mokykloje. Bendravimas, dalyvavimas bendrose kultūrinėse veiklose leidžia geriau pažinti galimybes, kaimyninių gimnazijų aplinką. Bendravimas su čia besimokančiais mokiniais padeda priimti teisingus sprendimus.
Per spektaklį – į tėvų, senelių prisiminimus
Sausio 13 – osios įvykius „Smeltės” progimnazijoje priminė žvakutės languose, o pamokos pradėtos klausantis legendinės Eurikos Mastytės dainos „Laisvė”. Kintantys laikai neretai meta iššūkius tautai, kalbai, valstybingumui. Kovoje už būvį, apsiverčia vertinimų skalė. Prieš trisdešimt trejus įvykę tragiški ir netgi 14 aukų pareikalavę sausio įvykiai iš esmės pakeitė mūsų istoriją. Šalta žiema dalyviams ilgam primins kupinus įtampos, tragiškus 1991 metų sausio įvykius, o jaunajai kartai Lietuvos istorija pasakojama tik iš tėvų, senelių prisiminimų. Nuo šių įvykių praėjo šitiek metų, bet ta nepaprasta vienybė, buvimas pavojaus akivaizdoje didžiulėje minioje, kuomet neberūpi asmeninis saugumas iki šiol atmenama. Minėdami skaudžias istorines datas privalome atminti tai, kas buvo saugota, puoselėta, branginta, nepamiršti tų vertybių, kurias puoselėjo ir iš kartos į kartą mums perdavė tėvai ir seneliai.
